1.Ar ši diagnozė Jums buvo staigmena?
Taip, diagnozė man buvo staigmena.
2.Kaip jūs išsiaiškinote apie ligą?
Viskas prasidėjo 2014 metų pavasarį. Gegužės pirmą dieną man patino kojos nuo pat kirkšnies iki pirštų galiukų. Visgi pora dienų anksčiau, daug dirbau darže, todėl galvojau, kad tiesiog kažką užspaudžiau. Net ir tada, kai tinimas nesiliovė ir kojos vis toliau tino, galvojau, kad tai nėra rimta ir praeis savaime.
Tuo metu dirbau mokykloje vyr. virėja, tad norėjau užbaigti mokslo metus, o iš karto po jų rimčiau žiūrėti, kokia yra situacija. Jiems pasibaigus, nuėjau pas šeimos gydytoją, atlikau kraujo ir šlapimo tyrimus. Mane informavo, kad reikėtų atlikti echoskopiją. Tačiau pirmosiomis birželio dienomis šeimą ištiko nelaimė, tad tolimesnį gydymą teko atidėti. Todėl tik birželio 16 d. buvo atlikta pilvo echoskopija.
Jos metu gydytojas iškarto pasakė, kad nesu tokia sveika kaip galvoju ir nukreipė pas ginekologą. Ginekologė po apžiūros labai sunerimo ir liepė kuo skubiau kreiptis į aukštesnės kvalifikacijos specialistą, kad skirtų išsamesnius tyrimus ir nustatytų diagnozę. Šį laikotarpį atsimenu tarsi per miglą, nes tuo metu patyriau daug emocinių išgyvenimų: ir fiziškai, ir psichologiškai jaučiausi blogai.
Skubiai užsiregistravau privačiai konsultacijai pas onkoginekologę Vilniuje. Po apžiūros ir papildomų tyrimų sužinojau, kad gimdoje yra labai daug darinių ir man skubos tvarka buvo paskirta operacija. Operacijos metu man buvo pašalinta gimda, kiaušidės, gimdos kaklelis, apipjaustytas skrandis, pašalinta dalis plonosios žarnos. Operacija buvo ilga ir sudėtinga, tačiau sėkminga. Po operacijos man diagnozavo ketvirtos stadijos klubinės žarnos piktybinį neuroendokrininį naviką.
Nors operacijos metu buvo pašalinti visi pasiekiami dariniai, tačiau liko daugybinės metastazės kepenyse. Todėl buvo reikalinga ne tik pooperacinė reabilitacija, bet ir tolimesnis gydymas. Po reikalingų tyrimų man buvo paskirtas gydymas injekciniu vaistu, kuris suriša navike esančius somatostatino receptorius, kontroliniai kraujo ir KT/MRT tyrimai. Šis gydymas Kauno klinikose prasidėjo 2014 metų lapkritį ir tęsėsi iki 2021 metų liepos.
3.Kaip diagnozė pakeitė jūsų gyvenimą? Gyvenimo įpročius?
Į neviltį pulti nebuvo kada. Degiau noru gyventi ir sveikti. Pastebiu, kad po diagnozės ir operacijos mano gyvenimas tarsi persikrovė. Jaučiuosi lyg būčiau gavusi dar vieną šansą pažvelgti į pasaulį kitomis akimis. Supratau, kad aš labai noriu gyventi.
Derinti darbą ir gydymą nebuvo lengva, nors po operacijos dirbau jau tik puse dienos. Todėl 2018 metais, paskatinta vaikų, išėjau iš darbo. Kalbant bendrai, pastebiu, kad greičiau pavargstu, kartais apima bendras kūno silpnumas, bet palyginus diagnozės rimtumą – savijauta išties gera. Anksčiau atlikdavau daug fizinio darbo ir vis manydavau, kad dirbu per mažai, kad reikia dirbti daugiau. Ši savęs graužatis liovėsi iškart po diagnozės. Dabar negraužiu savęs, kad kažko nepajėgiu padaryti. Buities darbai man tapo malonumu ir nuveikiu tiek, kiek galiu ir iš savęs nereikalauju per daug. Nuolat kartoju sau ir tikiu, kad gyvenimas yra labai gražus, kad man viskas gerai, man visko užtenka.
Šių metų liepos 28 d. man atliko MRT tyrimą, kurio metu paaiškėjo, kad du metastaziniai dariniai padidėjo ir dar du maži atsirado naujai. Atlikus papildomus tyrimus paaiškėjo, kad man galima taikyti naują gydymo metodą – peptidų receptorių radionuklidinę terapiją (177Lu Lutathera). Šiemet toks gydymas pradėtas Kauno klinikų Branduolinės medicinos skyriuje. Gydymo metu atliekamos keturios procedūros kas 8 savaites. Buvau tik antra pacientė kuriai šį gydymą taikė. Visai nesenai man buvo atlikta ir antroji šio gydymo procedūra. Džiaugiuosi, kad Lietuvoje pasiekiami patys inovatyviausi gydymo metodai. Man pasisekė, kad net ir po septynerių sėkmingo gydymo metų ir atsiradus neigiamai onkologinės ligos dinamikai – vis dar atsiranda naujų gydymo būdų.
4.Žiūrint atgal, ar manote, kad galėjote daryti kažką kitaip? T.y., labiau kreipti dėmesį į simptomus, galbūt, pasitarti su kitu gydytoju ar jo labiau klausyti?
Negalėčiau taip teigti. Džiaugiuosi, kad aš tiek nugyvenau ir tik tada susirgau. Visgi aš dar prieš diagnozę reguliariai tikrinausi pas ginekologę, atlikdavau visus profilaktinius tyrimus, mano menstruacinis ciklas buvo idealus. Deja, bet tuo metu ginekologė apžiūrų metu nepastebėjo nieko įtartino. Manau, jei liga būtų pastebėta anksčiau, jos mastas būtų kur kas mažesnis.
Bet yra taip kaip yra. Tikrai nieko nekaltinu. Tačiau supratau, kad visoms moterims reikia būti daug atidesnėms. Turiu omeny, jeigu nueini pas gydytoją ir tau pasako, kad viskas yra gerai, o pačiai sukirba nors mažiausia abejonė – reikia būtinai nueiti pas kitą gydytoją. Juk moterims reikia būti ypač atsargioms, nenumoti ranka į juntamus simptomus ir rūpintis savo sveikata.